Juodkalnija – tai nedidelė, bet nepaprastai kontrastinga Balkanų valstybė, kurioje susilieja didingi, debesis skrodžiantys kalnai, smaragdo spalvos Adrijos jūra ir šimtmečius menanti dramatiška istorija. Nors šalies teritoriją, kurios plotas vos viršija trylika tūkstančių kvadratinių kilometrų, galima apvažiuoti per kelias dienas, čia slypi tiek daug unikalių lankytinų objektų, kad kiekvienas keliautojas atras sau artimą ir širdį pavergiantį kampelį. Tai žemė, kurioje persipina Venecijos respublikos elegancija, Osmanų imperijos pėdsakai ir laukinė gamta. Nuo mistiškų ir ramių Kotoro įlankos krantų iki rūsčių Durmitoro viršukalnių, nuo šurmuliuojančių Budvos paplūdimių iki ramybe dvelkiančių Skadaro ežero pakrančių – ši šalis stebina natūraliu grožiu, nuoširdžiu vietinių gyventojų svetingumu bei autentiška kultūra. Jei ieškote krypties, kurioje aktyvus poilsis kalnuose tobulai dera su tingiomis popietėmis saulėtame paplūdimyje, Juodkalnija yra būtent tai, ko jums reikia. Šis gidas padės jums atrasti vietas, kurios sukuria nepamirštamą šios šalies paveikslą ir priverčia čia sugrįžti dar ne kartą.
Kotoro įlanka (Boka Kotorska) – didingas Balkanų fjordas
Dažnai vadinama piečiausiu Europos fjordu, Kotoro įlanka iš tiesų yra nuskendęs senovinis upės kanjonas, iš visų pusių apsuptas stačių, dangų remiančių kalnų masyvų. Tai viena dramatiškiausių, romantiškiausių ir fotogeniškiausių vietų visoje Europoje. Keliaujant siaurais ir vingiuotais pakrantės keliais, už kiekvieno posūkio atsiveria panoramos, kurios gniaužia kvapą – nuo ramių, laiko nepaliestų žvejų kaimelių iki prabangių jachtų prieplaukų, tokių kaip Tivato mieste įsikūręs Porto Montenegro.
Kotoro senamiestis
Pats Kotoro miestas yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir tai visiškai pelnyta. Senamiesčio labirintai, grįsti nugludintu šviesiu akmeniu, saugo išskirtinius romaninės ir gotikinės architektūros šedevrus. Pasivaikščiojimas šiomis siauromis gatvelėmis primena kelionę laiku: čia slepiasi senovinės bažnyčios, jaukios kavinukės, nedideli muziejai ir vietinių amatininkų dirbtuvės. Neatsiejamas miesto simbolis – Kotoro katės, kurios čia jaukiai snūduriuoja ant kiekvieno kampo ir yra labai mylimos tiek vietinių, tiek turistų. Jei turite pakankamai fizinių jėgų, būtinai skirkite laiko kopimui į Šv. Jono (San Giovanni) tvirtovę, stūksančią aukštai ant uolos virš miesto. Įveikę daugiau nei tūkstantį trečią šimtą stačių laiptelių, būsite apdovanoti pribloškiančiu vaizdu į visą įlanką, raudonus miesto stogus ir didingus kruizinius laivus, prisišvartavusius uoste.
Perastas ir Uolų Dievo Motinos sala
Vos už keliolikos kilometrų nuo Kotoro įsikūręs Perastas – aristokratiškas barokinio stiliaus perlas. Nors miestas itin mažas ir turi vos vieną pagrindinę gatvę, jame stūkso dešimtys senovinių rūmų ir bažnyčių, menančių turtingą jūreivystės istoriją. Tačiau didžiausias turistų traukos centras čia yra dirbtinė Uolų Dievo Motinos (Gospa od Škrpjela) sala. Anot vietinės legendos, salą per kelis šimtmečius supylė vietos jūreiviai, rasdavę čia sėkmę atnešusį Mergelės Marijos paveikslą ir atplukdydami po akmenį po kiekvienos sėkmingos kelionės. Iki salos galima labai greitai ir pigiai nuplaukti vietiniais motoriniais laiveliais, o pati trumpa kelionė vandeniu suteikia galimybę pasigrožėti didingais kalnų atspindžiais ramiame įlankos vandenyje.
Durmitoro nacionalinis parkas: laukinės gamtos prieglobstis
Nors Adrijos jūros pakrantė traukia saulės ir šilumos išsiilgusius keliautojus, šiaurinė Juodkalnijos dalis slepia visai kitokį – atšiaurų, tyrą, bet nepaprastai žavų laukinės gamtos pasaulį. Durmitoro nacionalinis parkas, taip pat saugomas UNESCO, yra tikras rojus žygeiviams, alpinistams ir visiems, ieškantiems dvasinės ramybės kalnų apsuptyje. Pagrindinis taškas, nuo kurio patogiausia pradėti parko tyrinėjimą, yra Žabljako miestelis – aukščiausiai įsikūrusi gyvenvietė visuose Balkanuose.
Ką būtina patirti ir pamatyti Durmitore:
- Juodasis ežeras (Crno Jezero): Tai didžiausias ir žinomiausias ledyninės kilmės ežeras parke, esantis vos kelios minutės pėsčiomis nuo Žabljako centro. Ežeras apsuptas tankių, tamsių pušynų ir stūksančių uolų. Jį galima apeiti vaizdingu trijų kilometrų ilgio miško taku, o šiltomis vasaros dienomis čia galima išsimaudyti arba išsinuomoti medinę valtį.
- Taros upės kanjonas ir tiltas: Tai antras pagal gylį kanjonas pasaulyje, nusileidžiantis tik Didžiajam kanjonui Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia itin populiarus plaukimas plaustais (raftingas), kuris suteikia galingą adrenalino dozę ir leidžia pamatyti kanjono didybę iš pačios upės perspektyvos. Būtina aplankyti ir įspūdingą Džiurdževiča Tara (Đurđevića Tara) tiltą, šalia kurio drąsiausiems siūloma išbandyti vieną ilgiausių „Zipline“ (nusileidimo lynu) trasų Europoje.
- Bobotov Kuk viršukalnė: Tai aukščiausias Durmitoro masyvo taškas, siekiantis 2523 metrus. Šią viršūnę pasiekti ryžtasi labiau patyrę žygeiviai, tačiau maršrutas yra puikiai sužymėtas. Panoramos, atsiveriančios nuo pačios viršūnės, atperka kiekvieną išlietą prakaito lašą – giedrą dieną galima matyti beveik visą šalies teritoriją.
Budvos rivjera ir atvirutėse atgyjanti Šv. Stefano sala
Pajūrio regionas aplink Budvą neabejotinai yra labiausiai lankoma ir gyvybingiausia Juodkalnijos dalis. Budvos miestas garsėja ne tik puikiais smėlio bei smulkaus žvyro paplūdimiais, bet ir itin aktyviu, niekada nemiegančiu naktiniu gyvenimu, gausybe restoranų ir istoriniu senamiesčiu. Budvos senamiestis (Stari Grad), nors ir nedidelis, yra apjuostas galingomis akmeninėmis gynybinėmis sienomis. Vaikštinėdami jo gatvelėmis, būtinai aplankykite miesto Citadelę, nuo kurios atsiveria puikus vaizdas į atvirą jūrą. Visai šalia senamiesčio rasite ir garsiąją Budvos balerinos statulą, stovinčią ant uolų pakeliui į nuostabų Mogren paplūdimį.
Visgi, tikrasis visos Juodkalnijos pajūrio deimantas ir vizitinė kortelė yra Šv. Stefano (Sveti Stefan) sala. Tai buvęs paprastų žvejų kaimelis, pastatytas ant nedidelės uolėtos salelės, kurią su žemynu jungia tik siaura smėlio juosta. Praėjusio amžiaus antroje pusėje ši sala buvo paversta itin prabangiu uždaru kurortu, kuriame atostogavo tokios pasaulinio lygio žvaigždės kaip Elizabeth Taylor, Richard Burton bei Sophia Loren. Šiandien paprastiems turistams į salos vidų patekti negalima, nebent esate kurorto svečias arba esate užsisakę staliuką prabangiame restorane. Tačiau vaizdas į Šv. Stefano salą nuo aukščiau kalnuose esančio pakrantės kelio arba nuo gretimo viešo paplūdimio yra vienas iš ikoniškiausių vaizdų pasaulyje, kurį tiesiog privalu įamžinti savo nuotraukose.
Ulcinis ir piečiausi šalies smėlio paplūdimiai
Jei keliausite toliau į pietus link Albanijos sienos, pasieksite Ulcinį (Ulcinj). Šis regionas smarkiai skiriasi nuo Kotoro ar Budvos – čia daug stipresnė Rytų ir kaimyninės Albanijos kultūros įtaka, mieste girdisi mečečių minaretų giesmės, o ore tvyro rytietiškų prieskonių kvapai. Ulcinio senamiestis didžiuojasi buvusia piratų tvirtove, kurioje, pasakojama, kadaise kalėjo net pats ispanų rašytojas Migelis de Servantesas.
Gamtos mylėtojams ir vandens sporto entuziastams šis regionas siūlo Velika Plaža – net 13 kilometrų besitęsiantį smulkiojo smėlio paplūdimį. Tai tikras jėgos aitvarų ir banglenčių sporto rojus. Pačiame pietiniame taške, kur Bojanos upė įteka į Adrijos jūrą, yra Ada Bojana sala. Tai išskirtinė vieta, garsėjanti bohemiška atmosfera, mediniais nameliais ant polių, puikiais žuvies restoranais ir nudistų paplūdimiais.
Lovčeno nacionalinis parkas ir Njegošo mauzoliejus
Lovčeno kalnas juodkalniečiams yra kur kas daugiau nei tik įspūdingas geografinis objektas – tai nacionalinio pasididžiavimo, valstybingumo, kultūros ir identiteto simbolis. Pats nacionalinis parkas stebina biologine įvairove, šviežiu kalnų oru ir unikaliomis uolienų formomis, tačiau pagrindinis tikslas daugumai keliautojų čia yra Jezerski Vrh viršūnė (1657 m). Būtent joje stūkso žymaus šalies valdovo, vyskupo ir poeto Petaro II Petrovičiaus-Njegošo mauzoliejus.
Kelionė iki šio mauzoliejaus pati savaime yra neužmirštamas nuotykis. Važiuojant nuo Kotoro pusės, tenka įveikti legendinį „Kotor Serpentine“ kelią, turintį net 25 aštrius formos posūkius. Kiekvienas posūkis atveria vis platesnę ir dramatiškesnę visos Boka Kotorska įlankos panoramą. Pasiekus automobilių stovėjimo aikštelę, dar laukia 461 laiptelis, vedantis į patį mauzoliejų, kuris įrengtas uolos viduje. Įžengus į vidų pasitinka įspūdinga juodo granito valdovo skulptūra ir auksu tviskančios lubos. Išėjus į lauko apžvalgos aikštelę už mauzoliejaus, giedrą dieną atsiveria 360 laipsnių panorama: matosi ne tik beveik visa Juodkalnija, bet ir Kroatijos bei Albanijos kalnai, o kartais – net Italijos krantai. Nusileidus žemyn, verta užsukti į Njeguši kaimelį, kuriame gimė minėtas valdovas. Čia privaloma paragauti vietinio delikateso – tradiciniu būdu rūkyto kumpio (Njeguški pršut) ir vietoje gaminamo sūrio.
Skadaro ežeras – laukinės faunos ir ramybės oazė
Didžiausias ežeras visame Balkanų pusiasalyje, kurį dalijasi Juodkalnija ir Albanija, yra tikras ramybės ir natūralios gamtos mylėtojų atradimas. Skadaro (Shkodër) ežeras, paskelbtas nacionaliniu parku, yra vienas svarbiausių paukščių migracijos ir perėjimo arealų Europoje. Čia galima pamatyti itin retus dalmatininius pelikanus, įvairių rūšių garnius, kormoranus ir šimtus kitų paukščių rūšių.
Geriausias būdas pažinti šią vandens karalystę – leistis į ekskursiją tradiciniu mediniu laiveliu (vadinamu „čun“). Plaukiant siaurais vandens kanalais, iš abiejų pusių apsuptais milžiniškų vandens lelijų laukais, prieš akis veriasi nedidelės salelės su senoviniais vienuolynais ir viduramžių tvirtovių griuvėsiais. Būtinai aplankykite Pavlova Strana apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria garsusis upės vingis, primenantis pasagos formą – tai vienas gražiausių peizažų šalyje. Po pasiplaukiojimo rekomenduojama užsukti į Virpazaro ar Karučo žvejų kaimelius, kur vietinėse tavernose galėsite paragauti šviežiai sugautos ežero žuvies bei pasimėgauti tamsiu ir sodriu Crmnica regiono Vranac rūšies vynu.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Ar Juodkalnijoje reikia vizos keliaujantiems iš Lietuvos?
Ne, Lietuvos Respublikos piliečiams, keliaujantiems į Juodkalniją turistiniais tikslais (iki 90 dienų per 180 dienų laikotarpį), vizos nereikia. Galima keliauti tiek su galiojančiu pasu, tiek su asmens tapatybės kortele (ATK).
Kokia valiuta naudojama Juodkalnijoje?
Nors Juodkalnija dar nėra oficiali Europos Sąjungos narė ir nepriklauso euro zonai, šalyje oficiali ir vienintelė naudojama valiuta yra euras (EUR). Tai labai palengvina keliones europiečiams. Svarbu turėti pakankamai grynųjų pinigų, ypač keliaujant į atokesnius kalnų kaimelius, turgus ar mažesnes šeimos valdomas kavines, kur atsiskaitymas banko kortelėmis dažnai būna negalimas.
Kada geriausias laikas lankytis šioje šalyje?
Geriausias laikas labai priklauso nuo jūsų kelionės pobūdžio ir lūkesčių. Jei norite mėgautis paplūdimiais, maudynėmis ir karščiu, geriausi mėnesiai yra nuo birželio iki rugsėjo. Tačiau liepą ir rugpjūtį kurortuose (ypač Budvoje ir Kotore) būna itin dideli turistų srautai ir pačios aukščiausios nakvynės kainos. Jei planuojate daugiausia laiko praleisti aktyviai – žygiuoti kalnuose, tyrinėti nacionalinius parkus ir vengti minios, gegužės pabaiga, birželis arba rugsėjis ir spalis yra idealiausi mėnesiai. Tuo metu oras būna maloniai šiltas, o gamta atskleidžia savo ryškiausias spalvas.
Ar Juodkalnijoje brangus mobilusis ryšys ir internetas?
Taip, tai labai svarbus aspektas. Kadangi Juodkalnija nepriklauso Europos Sąjungai, ES tarptinklinio ryšio (roaming) taisyklės čia negalioja. Duomenų perdavimo ir skambučių kainos naudojant lietuvišką SIM kortelę gali būti milžiniškos. Rekomenduojama išjungti mobiliuosius duomenis dar prieš kertant šalies sieną ir, atvykus, įsigyti vietinę išankstinio mokėjimo SIM kortelę (kurią lengvai rasite bet kuriame spaudos kioske) arba naudotis eSIM paslaugomis.
Ar saugu Juodkalnijoje gerti vandenį iš čiaupo?
Daugumoje šalies vietų, ypač didžiuosiuose miestuose ir kalnų regionuose, vanduo iš čiaupo yra visiškai saugus ir geros kokybės. Tačiau pajūrio kurortuose, ypač pačiame vasaros sezono įkarštyje, dėl senos infrastruktūros kartais rekomenduojama rinktis buteliuose parduodamą mineralinį vandenį.
Naudingi patarimai planuojantiems maršrutą
Vienas didžiausių Juodkalnijos privalumų yra jos kompaktiškumas, leidžiantis per trumpą laiką patirti labai daug. Tačiau planuojant maršrutą, nereikėtų apsigauti vertinant atstumus tik kilometrais. Dėl itin kalnuoto reljefo, siaurų kelių ir eismo ypatumų, kelionė iš vieno taško į kitą gali trukti gerokai ilgiau nei esame įpratę lygumų šalyse. Šimtas kilometrų čia neretai reiškia dviejų ar net trijų valandų vairavimą. Planuodami savo dienos maršrutą, visada pridėkite bent kelias valandas papildomo laiko nenumatytiems sustojimams – pakelėse apstu įspūdingų apžvalgos aikštelių, kurios tiesiog privers jus sustoti ir išsitraukti fotoaparatą.
Nors viešasis transportas šalyje egzistuoja ir autobusai reguliariai kursuoja tarp didesnių pajūrio ir žemyno miestų, norint pasiekti nuošalesnius nacionalinius parkus, kalnų perėjas ar autentiškus kaimelius, geriausias ir patogiausias pasirinkimas yra išsinuomoti automobilį. Tai suteiks jums visišką judėjimo laisvę ir galimybę tyrinėti šalį savo asmeniniu tempu. Nuomojantis automobilį rekomenduojama rinktis ekonominės ar kompaktinės klasės transporto priemonę. Mažesniu automobiliu kur kas lengviau prasilenkti su priešpriešiniu eismu siauruose kalnų serpantinuose ir rasti stovėjimo vietą perpildytuose pajūrio kurortuose, kur parkavimas dažnai tampa tikru iššūkiu.
Nepamirškite, kad vietinė Juodkalnijos virtuvė yra esminė, neatsiejama visapusiškos kelionės patirties dalis. Pakrantės regionuose dominuoja Viduržemio jūros regiono dietos elementai – šviežios, vietoje sugautos žuvys, įvairios jūros gėrybės, juodosios alyvuogės, alyvuogių aliejus ir lengvi, švieži sūriai. Tuo tarpu šiaurinėje, kalnuotoje šalies dalyje maisto tradicijos visai kitokios. Čia karaliauja kalniečių virtuvė: sotūs mėsos ir daržovių troškiniai, kepta ėriena, tradicinė Kajmak (itin tiršta, sūdyta pieno puta, tepama ant duonos) bei jau minėtas vietinis rūkytas kumpis. Vietinėse tavernose ar restoranuose (vadinamuose „Konoba“) įprasta palikti arbatpinigių – dažniausiai priimta palikti apie 10 procentų nuo sąskaitos sumos, jei aptarnavimas buvo malonus.
Galiausiai, pats vertingiausias Juodkalnijos turtas yra jos žmonės. Vietiniai gyventojai išsiskiria ypatingu Balkanų regionui būdingu nuoširdumu, svetingumu ir noru padėti keliautojams. Nors didesniuose turistiniuose centruose, viešbučiuose ir restoranuose be vargo susikalbėsite angliškai ar rusiškai, keliaujant giliau į žemyną kalbos barjeras gali pasitaikyti. Tokiose situacijose labai pravers kelios pagrindinės frazės vietine juodkalniečių kalba. Nuoširdi šypsena, atvirumas naujoms patirtims ir paprastas „Hvala“ (ačiū) atvers duris į vietinių gyventojų širdis, namus ir padės susikurti dar šiltesnius, asmeniškesnius prisiminimus apie šį nešlifuotą, bet ryškiai spindintį Balkanų pusiasalio perlą.
